Įdomybės

Skaitiniai: Seniausios Baltų Deivės Lela ir Lada

Informacija: Paskelbta: Antradienis, 2009 kovo 24 20:36; Parašė dykai.lt

Matriarchato laikotarpiu ir vėliau, priėmus krikščionybę, Lietuvoje plito pramočių pragimdytojų kultas. Per laiko atgimimo apeigas buvo garbinama įasmeninto pasaulio gyvūnijos ir augalijos pragimdytoja didžioji baltų deivė motina Lada, pagimdžiusi pirmuosius dvynius: dukterį Lelą ir sūnų Lėlį. Šios dievybės artimos graikų Ledai, Kretos-Mikėnų Latai, romėnų Ladonai, ir jų kulto arealas buvo labai didelis — pradedant nuo Adrijos jūros tęsėsi iki Karnos, nuo Balkanų iki Baltijos jūros. Toks didelis Lados ir Lelos kulto išplitimas rodo jo archaiškumą.

Lada ir Lela dažnai minimos rašytiniuose šaltiniuose. Lietuvių deivę Ladą mini J. Dlugošas (XV a.). Apie Ladą rašė ir M. Miechovita (XVI a. pr.), kuris sako, kad dvasininkai uždraudė lietuviams per Sekmines šokti šokius ir giedoti giesmes, kuriose minima Lada. M. Strijkovskis (XVI a.) ir M. Kromeris rašo, kad lietuviai, kuršiai ir latviai garbino Ladą, arba Ledą, kurios garbei per Jonines kaišė šaltinius medžių šakomis, gėlėmis ir rinko gydomąsias žoles. L. A. Jucevičius nurodo, kad šv. Jono dieną Lietuvoje ir Karpatuose buvo švenčiama Lados šventė. Pasak M. Valančiaus, deivės Lados dieną žemaičiai šventė pirmą trečiadienį po Velykų. Tada jie nieko nedirbo, net ir „piršto nejudino", kad apsaugotų savo javus nuo perkūnijų ir krušų. Pasak kitų rašytinių šaltinių, lietuvių burtininkai ir vaidilos savo giesmėse šaukdavosi deivių Lados ir Lelos.

Atsiradus ir išplitus žemdirbystei, Lada ir Lela įgavo antropomorfinių bruožų. Lada galutinai įsitvirtino kaip didžioji deivė Motina, viso pasaulio gimdytoja, o jos duktė Lela tapo tarpininke tarp dangaus ir žemės. Jos abi buvo laikomos pavasario gamtos gaivintojomis, augalijos žadintojomis, lietaus ir rasos davėjomis, taip pat santuokų, santuokinio gyvenimo, gimimo globėjomis. Pastarosios funkcijos daugiau priklausė jaunesniajai deivei Lelai.

Apie didžiosios deivės Lados ir jos dukters Lelos kultą daugiausia pėdsakų randame kalendorinėse, agrarinėse ir šeimyninėse apeigose. Jų pagerbimo dienomis žmonės kėlė puotas, aukojo aukas.

Lados ir Lelos, kaip vaisingumo ir santuokos globėjų, vaidmuo ypač ryškiai iškyla per laiko atgimimo apeigas, kurių giesmėse su priegiesmiu „lado", „ladum", „leliumai" ir kt. siekiama jaunimo santuokų.

Didžioji motina gimdytoja Lada labiausiai buvo garbinama per pavasario ir vasaros šventes. Per Velykas ją pagerbdavo lalauninkai. Vaikščiodami iš vieno namo į kitą, giesmėmis užkalbinėjimais prašė deivės, kad dygtų žolė, sektųsi lauko darbai, kad būtų geras derlius, kad merginos ištekėtų. Priedainyje kartodavo: „Ei, Lada! Ei, Lela!". Dar XIX a. pradžioje Bresto (Baltarusija) apylinkėse per Velykas buvo giedama apie pasaulio karalienę deivę Ladą. Panašiai giedodavo ir per Jurgines, Jonines. Ladą ir Lelą lietuviai pagerbdavo pirmąkart išgindami .gyvulius, pradėdami arimą ir sėją. Lada dainose buvo vadinama didžiąja deive, auksine boba ir pan. Dailėje ji dažniausiai vaizduojama su iškeltomis į dangų rankomis, tarsi prašanti dangaus palaimos augančiam ir bręstančiam derliui. Baltų gyventoje teritorijoje rastos žalvarinės moterų statulėlės su pakeltomis į viršų rankomis (jų yra Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje Vilniuje). Vaizduodamas Ladą su iškeltomis į viršų rankomis, per pavasario šventes jaunimas šokdavo ratelius. Kai kur tokius ratelius vadindavo Lados rateliais. Didžioji deivė motina Lada dar vaizduojama ir stovinti su nuleistomis rankomis, t. y. rodanti į žemę su jau pribrendusiu derliumi. Šią Ladą garbindavo rugpjūčio 15 d. Tada žmonės deivei nešdavo pirmąjį įvairių javų ir vaisių derlių. Tuo baigdavosi pagrindinis jos kulto laikas. Šitą idėją patvirtina Lados vietą po krikšto užėmusi dievo motina Marija, kuri palaimina ir pašventina užaugusius javus bei vaisius ir tada „įžengia į dangų". Senu papročiu rugpjūčio 15 d. žmonės nešdavo į bažnyčią šventinti javus. Druskininkų apylinkėje rastas anties kiaušinis, ant kurio pavaizduota moteris su nuleistomis rankomis ir saulės ženklais ant galvos, stovinti ant pusmėnulio, esančio stulpo viršūnėje, apsupta debesų. Greičiausiai, tai ir yra didžioji deivė gimdytoja Lada. Šiaulių apylinkėse rastas kitas kiaušinis, ant kurio pavaizduotas moters veidas,— tai, matyt, irgi yra Lada. Deivė Lela buvo vaizduojama trigalvė. Ją laikė tarpininke tarp žmonių ir dievų, tarp žemės ir dangaus. J. Lelevelis rašė, kad f ela vadinta kunige ir garbinta puotos giesmėje.

Ilgainiui Lados ir Lelos funkcijos priartėjo priežemės deivės Žemynos ir kitų vaisingumo bei derlingumo deivių. Tačiau jų kultas dar ilgai gyvavo lietuvių ir slavų kraštuose. Deivių vardai išliko rusų ir kitų slavų apeiginių dainų lietuviškame priedainyje: „Oi didi Lada!" Matyt, slavai deives Ladą ir Lelą perėmė iš lietuvių. B. Rybakovas pažymi, kad dainos su priedainiu „Oi didlado!" plito didelėje teritorijoje, kurioje kadaise gyveno baltų gentys, vėliau asimiliuotos slavų. Slavai perėmė baltų archainio ritualo šūksnį: „Didi Lada!"