Skaitiniai: Keli faktai apie šamanus

Trečiadienis, 25 Vasaris 2009 20:55

Daugelis esame girdėję apie šamanus. Kas gi yra šie „dvasių tarnai"? Vieningos nuomonės nėra. Daugelis tyrinėtojų šamanizmą laiko pirmykštės religijos forma, monoteistinių religijų (budizmo, krikščionybės, islamo) pirmtake. Kiti tyrinėtojai teigia, kad šamanizmas — tai gaivališkas gamtos reiškinys, kurj lemia žmogaus psichikos ypatumai ir būsena. Tačiau nuo seniausiųjų laikų ligi šiol tikima, kad šamanai atstovauja antgamtinėms jėgoms ir gali jas palenkti žmonių naudai.

Šamanizmas buvo paplitęs Sibire, Urale, Šiaurės kraštuose. Senovės laplandai šamanus vadino noidais. Suomijoje jie išnyko maždaug XVI amžiuje, o Vengrijoje šamanai (taltosai) egzistavo ligi pat XVIII amžiaus. Kazachai ir kirgizai šamanus vadina bakšais arba bachšais, t.y. žmonėmis, turinčiais gydytojo, poeto ir muzikanto talentą, mokančiais kerėti. Į Sibiro šamanus savo veiklos būdais panašios čigonų samanės — čovali. Turkijoje gyvuoja šokančiųjų dervišų — sufijų — klanas. Jų apeigos ir ritualai labai primena bendravimą su dvasiomis.

Autoritetingų tyrinėtojų nuomone, visos šamanizmo formos yra kilusios iš indoiranėnų dievo Mitros kulto, antikos laikais atėjusio j Centrinę Aziją kaip mažai žinoma „bon" religija, kuri buvo grindžiama mit-raizmo ir zoroatrizmo elementais. Vėliau šamanizmas paplito Tibete, Butane, Sikime, Vidinėje Mongolijoje. Kinų vu, malajų pojanš, eskimų angakok, gruzinų kadagi, Sumatros sibaso — tai irgi šamanai. Šamanizmą vis dar praktikuoja kai kurios Australijos, Pietų Afrikos ir Amerikos tautos. Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Sibiro ir Centrinės Azijos, Rytų ir Šiaurės Europos, Pietų Afrikos šamanų „darbo" metodai iš esmės nesiskiria. Juos jau žinojo Viduržemio jūros antikinės kultūros, Viduramžių Europos burtininkai, spaudžiami inkvizicijos.
Šamanas

Vienas dabartinis astrologas rašė:

„Kur mūsų dienomis besutiktume šamaną — Azijoje, Australijoje, Afrikoje ar Amerikoje, —jis veikia kaip psichinės ir ekologinės savo genties ir gentainių pusiausvyros sergėtojas, kaip tarpininkas tarp regimojo ir neregimojo pasaulių, kaip dvasių šeimininkas, kaip antgamtinis gydytojas ir t.t. Jis sugeba palikti savo žmogaus kūną ir nevaržomas keliauti per įvairias kosmoso erdves, o paskui vėl sugrįžti..."

Žymus Šiaurės tautų kultūros tyrinėtojas L.Šternbergas teigė: „Šamano talentas — ne dovana, o našta". Nagrinėjant šamanų genealogiją, neretai j akis krenta tarytum giminės sunaikinimo tendencija: išskirtinumas nebuvo duodamas veltui. Šamano sugebėjimai niekada tiesiogine žodžio prasme nebuvo paveldimi, tačiau „giminystės saitai" vis dėlto juntami. Netgi buvo manoma, jog didžiuoju (stipriuoju) gali tapti tik tas, kurio giminėje jau yra buvę ne mažiau kaip dešimt šamanų. Jų dvasios tapdavo naujai išrinktojo šamano globėjomis. Šamanais galėdavo tapti tiek vyrai, tiek moterys. Tačiau daugelyje tautų moterys turi tvarkyti ūkį, prižiūrėti vaikus, tad joms paprasčiausiai kitkam nelieka laiko. Taigi šamanai paprastai būna vyrai. Pavyzdžiui, chivarų gentyje moterys nuolatos turi gaminti valgį, auginti vaikus, prižiūrėti sodus. Tačiau vaikams užaugus, chivarų moterys kartais tampa samanėmis, be to, pakankamai galingomis. Viduramžių moterys, ypač senyvos našlės, dažnai tapdavo žiniuonėmis („daktarėmis"). Inkvizicija jas vadindavo raganomis, kaip ligi šiol daugelis misionierių šamanus vadina raganiais.

Apskritai moteriškasis pradas būrimuose yra gan svarbus. Šamanai dažnai, ritualų metu, vilki moterų drabužiais, paprastai nešioja ilgus plaukus, kuriuos moteriškai šukuoja ir pina. Kai kuriose tautose netgi tikima, kad šamanas vyras gali gimdyti, kaip ir moteris (tiesa, jis gimdo ne vaikus, o gyvūnus — šunyčius, ančiukus, žuvis ir panašiai). Pats bendravimo su dvasiomis ritualas yra gan gašlus: giesmėse apstu nepadorių užuominų ir palyginimų, šokiuose — nepadorių gestų ir judesių. Daugelis šamanų yra hermafroditai, t.y. turintys vyriškosios ir moteriškosios lyties požymių. Yra mylinčių tik tos pačios lyties asmenis.

Įšventinimas į šamanus

Žmogaus išrinkimą šamanu dažnai lemdavo netikėtai jį užklupusi „šamanų liga": ilgas sąmonės praradimas, proto pamišimas ar kitas psichinis susirgimas. Tačiau žmogus kentėdavo ir neįtikimas fizines kančias. Liga galėdavo tęstis keletą metų, ją lydėdavo baisios haliucinacijos. Išgyti nuo tokios psichninės ligos (arba ilgo proto pamišimo) tebuvo galima tapus šamanu.

Šamanas gydo Štai seno šamano pasakojimas, kaip jis pradėjo bendrauti su dvasiomis:

„Būdamas dvidešimties metų smarkiai susirgau ir mačiau bei girdėjau tai, ko nematė ir negirdėjo kiti. Devynerius metus nepasidaviau ligai ir niekam nesakiau, kas man darosi, nes bijojau, kad žmonės nepatikės ir iš manęs juoksis. Pagaliau taip įsisirgau, jog man grėsė neišvengiama mirtis. Kai pradėjau „šamanauti", man palengvėjo. Ir dabar, jeigu ilgai nesikalbu su dvasiomis, jaučiuosi blogai, sirguliuoju!"

Kartais krizė prasideda labai anksti — sulaukus dešimties ir net septynerių metų. Tokie žmonės blogai jaučiasi tarp aplinkinių, slegia mintys apie savižudybę, vargina keisti sapnai, kartais jie praranda sąmonę. Žmogus vis dažniau patiria ekstazę, mato regėjimus, pradeda lankyti visus šamanų susirinkimus ir galiausiai ryžtasi paskelbti, jog pabuvojo mirusiųjų pasaulyje ir dvasios jam liepė tapti šamanu. Paskui jis vienas išeina j taigą, kalnus ar stepę ir išsikviečia pirmąsias dvasias. Retkarčiais jis dar netenka sąmonės, gali nusižudyti arba žūti, bet juo intensyviau jis „mokosi", juo greičiau išnyksta ligos požymiai.

Atsiskyręs šamanas gyvena trejus metus. Po to dar porą metų jis mokosi mušti būgną. Paskui šamanas arba pats susikuria „mokslą", arba mokosi iš seno šamano. Kartais šamanu tampama tik po savo mokytojo mirties.

Paskui atliekamas įšventinimo į šamanus apeigos. Keletą dienų iki jų būsimasis šamanas pasišalina j palapinę miške ar dykvietę ir tris, penkias ar net devynias dienas griežtai pasninkauja, visiškai nieko neimdamas į burną. Tuo metu jis negali likti vienas, be globos, nes guli apsiputojęs, jo sąnariai tinsta, mėlynuoja, kūne atsiranda iavondėmių. Žmogus išgyvena savo mirtį: mato, kaip dvasios ardo jo kūną ir verda katile, kaip jam išduria akis ir įstato naujas, perduria ausis, kad galėtų girdėti dvasių balsus. Paskui dvasios šamano kūną vėl sunarsto.

Šio laikotarpio pabaigoje neofito siela, seno šamano vedama, keliauja į Požeminį ir Antžeminį pasaulius, patirdama kažką panašaus, ką Vergilijaus vedamas patyrė Dantė. (dykai.lt - ir pralinksmins ir nušvies)

„Gyvojo mirtis" — pratimas, patikrinantis šamano gebėjimą savarankiškai pasiekti ekstazę (transą), be jokio tarpininkavimo bendrauti su aplinkiniais žmonėmis ir puikiai valdyti savo ir jų dvasinę būseną. Kartą peržengęs šią ribą, šamanas galėdavo pats bet kuriuo metu susisiekti su dvasiomis. Šamano įšventinimo ceremonija — didelė šventė. Jos metu specialiai į ją pakviesti šamanai šoka savo šokius, sako kalbas, taip pat atlieka daugybę ritualinių veiksmų. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos Vinebago indėnų gentyje pagal sutartą ženklą visi vyresnieji pradeda atlikinėti springimą primenančius judesius, kol pagaliau išspjauna mažytę kriauklę. Jie tvirtina, jog šis kiaukutas, vadinamas gydomuoju akmeniu, visą laiką yra jų skrandyje ir tik šių iškilmių proga išspjaunamas. Ceremonijai baigiantis, įšventintasis šamanas gauna žiniuonio maišą, t.y. prikimštą įvairių keistenybių, į jo burną įdedamas gydomasis akmuo. Po viso šito jis jau laikomas tikruoju šamanu. Žiniuonio maiše sudėti magiškų ritualų metu naudojami reikmenys: gydomosios šaknys, be to, įvairios gyvūnų kūno dalys, kai kurie mineralai.

Pavyzdžiui, vienas senas Vinebago genties šamanas veiksmingai gydydavo akmenėliu, kuris pasirodė esąs gryno vario gabaliukas ir nedideliu kaulu, priklausančiu, jo tvirtinimu, dideliam gydomajam gyvūnui. Šį gyvūną kartkartėmis regi tik šamanai, ir tik sapne, o žemėje jis nesirodo.