„Amžinojo ledo" doktrinos teoretikas buvo Hansas Herbigeris, kurį Hitleris rėmė, tikėjo juo ir laikė vienu iš „trijų didžiųjų kosmopolitų". Hitleris ir Herbigeris, „du didieji austrai", buvo susitikę ne vieną kartą. Nacistų vadeiva pagarbiai išklausydavo šį mokslininką fantastą. Herbi­geris neapkęsdavo, kad jį pertrauktų. Jis net šaukdavo ant Hitlerio:

„Maul cu!" — „Užsičiaupk!" Herbigeris įtikino Hitlerį, kad vokie­čių tauta, patikėjusi savo mesiju, yra apnuodyta Vakarų mokslo, viena­šališko ir menkinančio, neturinčio nei kūno, nei sielos. Nuo tokio mokslo galinti išgelbėti tik pasaulinė „ledo doktrina", sugriovusi visų pripažintą astronomiją. Ši doktrina glaudžiai siejosi su magiško socializmo teorija ir viliojo mintimis, kurias vėliau Jungas pavadino „siekimu nesugriauna­mo".

Hansas Herbigeris gimė 1860 m. tiroliečių šeimoje. Jis baigė Vie­nos technologijos mokyklą, stažavosi Budapešte. Iš pradžių dirbo brai­žytoju garo mašinų konstruktoriaus Alfredo Kolmano biure, vėliau — kompresorių specialistu Landau įmonėje Budapešte. 1894 metais jis iš­rado naujus siurblių ir kompresorių čiaupus, o išradimo licenziją parda­vė amerikiečių ir vokiečių kompanijoms. Herbigeris tapo turtingu žmogu­mi, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas didžiulį turtą pavertė niekais.

Herbigeris žavėjosi kintančių vandens būsenų — skysčio, ledo, garų — pritaikymu astronomijoje. Jis siekė šiomis būsenomis pagrįsti visą kosmografiją ir astrofiziką. Netikėti „nuostabios intuicijos protrūkiai" atvėrė jam, kaip jis pats tvirtino, naują mokslą, aprėpiantį visa, kas yra gyva. Herbigeris tapo vienu iš didžiųjų Vokietijos aiškiaregių ir po mirties buvo vadinamas „genialiuoju atradėju, Dievo palaimintuoju (Hansas Her­bigeris mirė 1932-aisiais).

Vieną 1925 m. vasaros rytą daugelis Vokietijos ir Austrijos moks­lininkų gavo tokį laišką: „Atėjo metas pasirinkti, ar jūs su mumis, ar prieš mus. Hitleris išvalys politiką, Hansas Herbigeris iššluos melagin­gus mokslus.

Amžinojo ledo doktrina bus vokiečių tautos atgimimo ženklas! Apsigalvokite! Stokite į mūsų gretas, kol nevėlu!"

Hansui Herbigeriui tada buvo 65-eri. Jis buvo laikomas negailes­tingu pranašu. Augino didžiulę baltą barzdą. O jo doktriną žmonės va­dino „Vel" („Veltaislare" — „amžinojo ledo doktrina"). Ji kosmosą aiški­no visai priešingai nei oficialioji astronomija, tačiau teigė, kad senovės mitai yra teisingi.

Herbigeris laikė save mokslininku, tačiau mokslas, anot jo, turė­jo pakeisti savo kryptį ir metodus.

„Objektyvus mokslas — tai pragaištingas išradimas, net nuos­mukis", — rašė Herbigeris. Jis, kaip ir Hitleris, manė, kad „prieš imantis kurios nors mokslinės veiklos, vertėtų atsakyti į klausimą, kas būtent ieško žinių". Tiktai pranašas gali pretenduoti į moksliškumą, nes tik jis, praskaidrėjus sąmonei, gali pasiekti aukščiausią sąmoningumo pakopą.

Hansas Herbingeris negalėjo pakęsti nei mažiausios abejonės, nei ma­žiausio prieštaravimo. Jį pagaudavo šventas įsiūtis: „Jūs tikite lygtimis, bet ne manimi! — šaukdavo jis. — Kiek laiko jums prireiks suvokti, kad matematika — melagingas, bevertis mokslas!"

Hansas Herbigeris šauksmais ir žudynėmis atvėrė Vokietijoje ke­lią religiniam, iracionaliam, regėjimais pagrįstam mokslui.

Ne tik jis skelbė Vokietijoje tokias pažiūras. Kitas nacistų kosmo­logas tvirtino, pavyzdžiui, kad žmonės gyvena vidiniame sferos paviršiu­je. Dar kitas teigė, kad Žemė yra plokščia (šis pareiškimas net paska­tino pasiųsti j Araratą ekspediciją, kad ši ieškotų laivo).

Herbigeris veikė kaip partijos vadas, jis sukūrė sąjūdį, turėjusį informavimo tarnybą, verbavimo biurą ir propagandistų. Šis sąjūdis išleido tris didelius Herbingerio veikalų tomus, 40 populiarių knygų, šim­tus brošiūrų.

„Mūsų šiauriniai protėviai įgavo jėgą sniegynuose ir leduose, — skelbė viena tokių brošiūrų, — štai kodėl tikėjimas pasauliniu ledu yra natūralus šiaurės žmogaus palikimas. Austras Hitleris išvijo politikus žy­dus; kitas austras, Herbigeris, išvys mokslininkus žydus. Savo gyveni­mu fiureris įrodė, kad diletantas yra vertesnis nei profesionalas. Reikia dar vieno diletanto, kuris mums pasakytų viską apie visatą."

Herbingerio sąjūdis dideliu tiražu leido mėnesinį žurnalą „Pasau­lio įvykių supratimas". Herbigeriui pasisekė patraukti į savo pusę dešim­tis tūkstančių šalininkų. Jis tapo įžymus ne tik idėjų istorijoje, bet apskri­tai istorijoje.

Iš pradžių mokslininkai protestavo, rašė ir spausdino laiškus ar straipsnius, kuriuose bandė įrodyti Hanso Herbigerio teorijos nemokšiš­kumą. Tačiau atėjus į valdžią Hitleriui, priešinimasis atslūgo, nors Vokietijos universitetuose vis dar buvo dėstoma ortodoksinė astronomija. Žy­mus inžinieriai ir mokslininkai vienas po kito pateko „amžinojo ledo" doktrinos įtakon. Tokie buvo, pavyzdžiui, Lenardas, kartu su Rentgenu atradęs elektromagnetinius (rentgeno) spindulius, fizikai Obertas ir Star­kas, kurių tyrinėjimus spektoskopijos srityje pripažino visas pasaulis.

Taigi, kokia buvo šios „ledo doktrinos" esmė? Jos stiprybę suda­rė tai, kad ji visapusiškai aiškino istoriją ir kosmoso evoliuciją, Saulės sistemos susidarymą, Žemės, gyvybės ir dvasios atsiradimą. Ji aprašė visą visatos praeitį ir teigė matanti jos ateities permainas. Ji atsakė j tris svarbiausius klausimus: kas mes esame? Iš kur atėjome? Kur einame? Herbigerio atsakymai buvo tikslūs ir epiški.

Viskas pagrįsta neaprėpiamose erdvėse vykstančia amžina ko­va, ledo ir ugnies, atostūmio ir traukos jėgų kova. Ši kova viešpatauja ir žemėje. Ji verčia rutuliotis gyvąją materiją ir lemia žmonijos istoriją. Herbigeris teigė, kad atskleidė labai tolimą žemės praeitį ir dar tolimes­nę ateitį. Jis pradėjo savo darbuose vartoti fantastiškas sąvokas apie gyvų būtybių evoliuciją. Jis paneigė įprastą sampratą apie civilizacijų istoriją, apie žmogaus ir visuomenės atsiradimą bei raidą. Jis aprašė ne ilgą aukštyn kylantį judėjimą, o virtinę šuolių ir nuosmukių ar visiškų žlugimų. Žmonės — dievai, gigantai, pasakų civilizacijos —gyvenojau prieš šimtus tūkstančių, jei ne milijonus, metų. Galbūt vėl tapsime tokie, kokie buvo mūsų rasės protėviai, tik teks išgyventi kataklizmus ir ne­įprastas mutacijas, nes žemės ir kosmoso istorija rutuliojasi ciklais. Dan­gaus dėsniai yra tokie patys kaip ir žemės. Viskas, kas sudaro visatą, priklauso vienam judėjimui; ji — gyvas organizmas. Žmonių likimai su­siję su žvaigždžių likimu. Tai, kas vyksta kosmose, pasikartoja žemėje, ir atvirkščiai.

Ši ciklų ir beveik maginių žmogaus ir visatos tarpusavio santykių doktrina buvo paremta senoviniais pranašavimais, okultizmo astraliniais teiginiais, senovės indų mistika ir demonologija.

Laiške reichsleiteriui Lėjui Herbigeris rašė, kad jaunystėje, jis, inžinierius, stebėjo, kaip išsilydęs plienas išsipylė ant sniegu apklotos žemės: po kiek laiko su didžiuliu triukšmu žemė sprogo. Štai ir viskas. Iš šito grūdelio ir išaugusi jo teorija.

Dangaus platybėse skriejęs labai įkaitęs didžiulis kūnas, milijo­nus kartų didesnis už dabartinę Saulę. Jis susidūręs su didžiule planeta, sudaryta iš kosminio ledo sankaupų. Ledo masė susidūrimo metu giliai įsiskverbusi į superpasaulį. Paskui šimtus tūkstantmečių buvę ramu. O tada įvykęs milžiniškas sprogimas.

Sprogimo banga išbarsčiusi skeveldras taip plačiai, kad vienos iš jų pasiklydusios ledinėje erdvėje. Kitos arba sukritusios atgal į cen­trinę masę, arba buvusios nusviestos į vidurinę zoną ir tapusios mūsų sistemos planetomis. Jų buvę trisdešimt. Pamažu jas apdengęs ledas. Mėnulis, Jupiteris, Saturnas esą sudaryti iš ledo, Marso kanalai — ledo plyšiai. Tiktai Žemėje šaltis neįsiviešpatavęs, joje tebevykstanti kova tarp ledo ir ugnies.

Tuo metu erdvėje egzistavęs ledo žiedas, nutolęs nuo Žemės triskart didesniu atstumu nei Neptūnas. Ir dabar jis ten yra. Astronomai jį vadina Paukščių Taku, nes keletas žvaigždžių, panašių į Saulę, pra-sišvietusios pro jį spindi begalinėje erdvėje. O Paukščių Taką sudaran­čių atskirų žvaigždžių nuotraukos tėra klastotės.

Kas vienuolika metų savo formą ir vietą keičiančios Saulės dė­mės tėra krintantys ledo luitai, kurie atskyla nuo Jupiterio, per vienuo­lika metų apsisukančio aplink Saulę.

Visatoje vyksta nepaliaujama ledo ir ugnies, atostūmio ir traukos jėgų kova. Ji lemia gyvenimą, mirtį ir amžiną kosmoso atsinaujinimą.

1952 m. vokiečių rašytojas Elmaras Brugas išleido darbą, skirtą Herbigeriui. Jis rašė:

„Nė viena iš doktrinų, aiškinančių visatą, nesirėmė prieštaravimo principu, dviejų priešingų jėgų kova, kuri, beje, žavėjo žmogaus sielą ištisus tūkstantmečius, Neblėstamas Herbigerio nuopelnas yra tai, kad jis atgaivino mūsų protėvių intuityvias žinias, kurios kaip amžinas ledo ir ugnies konfliktas buvo apdainuotas „Ede". Jis aiškino šį konfliktą rem­damasis savo amžininkų pažiūromis. Herbigeris moksliškai pagrindė di­džiulį pasaulio vaizdą, siejamą su materijos dvilypumu, kurį lemia „pa­skleidžiami" ir „surenkanti" traukos jėga."

Mėnulis, pasak Herbigerio doktrinos, neišvengiamai nukris ant Žemės. Tik atrodo, kad jau daugelį tūkstantmečių atstumai tarp planetų nepakito. Tačiau spiralė mažėja, ir Mėnulis pamažu artėja prie Žemės. Dėl to nuolat stiprėja gravitacijos jėga. Žemės vandenis pašiaus nuola­tiniai cunamiai, jie pakils, užlies sausumą, paskandins tropikus. Iš van­dens kyšos tik pačios aukščiausios viršukalnės. Visos gyvos būtybės pamažu taps lengvesnės ir didesnės. Kosminės jėgos, pasidariusios dar galingesnės, paveiks chromosomas ir genus. Dėl mutacijos atsiras nau­jos rasės, gyvūnai, augalai ir didžiuliai miškai.

Vėliau, dar labiau priartėjęs, Mėnulis nuo didelio sukimosi grei­čio sprogs ir pavirs uolienų, vandens ir dujų žiedu. Šis žiedas suksis vis greičiau ir greičiau, kol užgrius Žemę. O tada — Apokalipsėje prana­šaujama pasaulio pabaiga —žlugimas. Išliks tik stipriausi, geriausi, iš­rinktieji žmonės. Jie regės siaubingus pasaulio pabaigos vaizdus.

Slenkant tūkstantmečiams, Žemėje, netekusioje palydovų, apsi­gyvens naujos rasės ir gigantų civilizacijos. Tai prasidės po potvynio ir didžiulių kataklizmų. Marsas, gerokai mažesnis už Žemę, galiausiai pa­sieks jos orbitą. Bet jis bus per didelis, kad taptų palydovu, todėl pra­slinks pro pat Žemę, užkliudys ją ir nukris j Saulę veikiamas jos ugnies traukos. Marso traukos jėga pasiglemš Žemę supančią atmosferą ir ji išnyks erdvėje. Pakilę vandenynai užlies Žemės paviršių, viską nuplaus, ir Žemės pluta sprogs. Mirusi planeta, tebejudėdama spirale, pateks erdvėje skriejančių ledo asteroidų įtakon ir virs didžiuliu ledo rutuliu, kuris savo ruožtu nukris ant Saulės. Po susidūrimo įsiviešpataus Didžio­ji tyla, Didysis sustingimas, o kunkuliuojančios masės viduje ištisus mi­lijonus metų kaupsis vandens garai. Tada įvyks naujas sprogimas ir amžinosios liepsnojančios kosmoso jėgos sukurs naujus pasaulius.

Taip įsivaizdavo mūsų Saulės sistemą austrų inžinierius, kurį na­cionalsocialistai vadino „XX amžiaus Koperniku".

Herbigerio fenomeno negalima suvokti nežinant „beprotnamio at­mosferos", anot Volterio Širerio, viešpatavusios Hitlerio bunkeryje ir ly­dėjusios fašizmą visuose jo etapuose. Jei ne okultinė isterija, kurios apimti nacistai grūmėsi dėl valdžios, nebūtų buvę ir „ledinio pranašo".

• Add New
• Search

Comments (0)

Write comment

Your Contact Details:

Name:

Email: do not notifynotifyGravatar enabled

Comment:

Title:

UBBCode:         -color-aquablackbluefuchsiagraygreenlimemaroonnavyolivepurpleredsilvertealwhiteyellow -size-tinysmallmediumlargehuge

Message:

Powered by !JoomlaComment 4.0 beta2